1524 m. žiema

Radau karalių Vindzore puikios nuotaikos. Medžioklė pavyko, draugija buvo nuostabi. Sklido gandeliai apie romaną su viena iš naujų karalienės damų, su Margareta Šelton, mano pussesere iš Hovardų pusės, rūmų naujoke, ir dar viena istorija, per daug juokinga, kad būtų tikra, apie damą, kuri įveikdavusi kiekvieną tvorą kartu su karaliumi, kol tas, norėdamas ją aplenkti, pamylėjo už krūmo ir nujojo, nespėjus jai susitvarkyti drabužių. Dama liko ant žemės, kol kažkas prajodamas užkėlė ją į balną. Taigi ji neteko vilties užimti mano vietą.

Sklido nešvankios kalbos apie gėrimo protrūkius. Brolis Džordžas po vieno kivirčo tavernoje grįžo su mėlyne paaky; juokauta, kad kažkoks jaunas pažas, netekęs galvos dėl Džordžo, užvertęs jį meilės sonetais, pasirašytais Ganimedo vardu, buvo išsiųstas namo. Šiaip ar taip, visi dvariškiai buvo patenkinti, o pats karalius — pakilios nuotaikos.

Jis stvėrė mane ir stipriai apglėbęs pabučiavo visų rūmų akivaizdoje, o aš apsidžiaugiau, kad, dėkuidie, čia nėra karalienės.

— Širdele, taip jūsų ilgėjausi, — džiugiai sušuko Henrikas. — Pasakykite, kad ir jums manęs trūko.

Negalėjau nesišypsoti tam spinduliuojančiam guviam veidui.

— Žinoma, — atsakiau. — Ir iš visų pusių girdžiu, kad jūsų didenybė pasismaginote.

Kažkas iš artimiausių karaliaus draugų nusikvatojo, o karalius šiek tiek suglumęs nusišypsojo.

— Mano širdis veržėsi pas jus dieną ir naktį, — įmantria dvaro kalba prabilo karalius. — Klaidžiojau paskendęs tamsoje. O kaip jūs? Ir mūsų kūdikis?

— Katerina yra labai graži, auga sveika ir stipri, — atsakiau šiek tiek įsitempusi, kad turiu ištarti dukters vardą. — Ji dailiai aprengta, tikra Tiudorų rožytė.

Į priekį žengė mano brolis, tad karalius paleido mane, kad ir Džordžas galėtų pabučiuoti.

— Sveika sugrįžusi į rūmus, sesute, — linksmai tarė jis. — O kaip mažoji princesė?

Staiga stojo tyla. Henriko šypsena dingo. Spoksojau į siaubingą klaidą padariusį brolį. Tas akimoju pasisuko ant kulno į karalių.

— Vadinu mažąją Kateriną princese, nes apie ją šokinėjama, kaip apie pačią tikriausią karalienę. Matytumėte, kokius drabužius Merė jai pasiuvo, išsiuvinėjo savo rankomis! O patalėliai, kuriuose ilsisi ta mažoji imperatorė! Netgi palutės su inicialais... Juoksitės pamatęs, jūsų didenybe. Ji yra mažoji Hiverio tirone, viskas turi būti pagal jos valią. Tikras kardinolas. Darželio popiežius.

Jis puikiai išsisuko. Henrikas, įsivaizdavęs kūdikio tironiją, atsipalaidavo ir nusijuokė, visi dvariškiai nedelsdami pratęsė jo juoką šypsenomis ir pakrizenimais iš to, kaip Džordžas apibūdino mažylę.

— Tikrai? Ar tik per daug jai nepataikaujate? — pasiteiravo karalius manęs.

— Ji — pirmas mano vaikas, — paaiškinau. — O visi drabužėliai pravers vėliau ateisiančiam.

Pataikiau parinkti natą. Henrikas iškart pagalvojo apie kitą vaiką ir perėjome prie naujos temos.

— O taip, — tarė jis. — Tik ką ta princesė darys su varžovu darželyje?

— Tikiuosi, kad bus per maža tai suprasti, — įsiterpė Džordžas. — Katerina gali sulaukti broliuko, kai bus metų ir kelių mėnesių. Nepamirškite, Merę ir Aną skiria vos keli mėnesiai. Esame vaisinga veislė.

— O, Džordžai, gėdykis, — šypsodamasi sudraudė motina. — Bet berniukas Hiveryje suteiktų mums tiek džiaugsmo...

— Man irgi, — šiltai žvelgdamas į mane tarė karalius. — Mažas berniukas būtų man didelis džiaugsmas.

Vos tik mano tėvas iš Prancūzijos grįžo namo, buvo sušauktas naujas šeimos pasitarimas. Šį kartą prieš stalą man buvo pastatyta kėdė. Buvau ne kaip stumdoma mergina, o karaliaus malone apdovanota moteris. Nebebuvau jų pėstininkas. Buvau bent jau bokštas, šio žaidimo žaidėjas.

— Sakykime, Merė pastoja ir sulaukia berniuko, — tyliai pradėjo dėdė. — Tarkime, karalienė pasitraukia savo noru, leisdama jam vėl vesti. Henrikas gali susigundyti nėščia meiluže.

Iš pradžių pasirodė, kad šį planą sapnuoju, bet paskui supratau, jog šio momento tikėjausi. Mano vyras Viljamas įspėjo mane apie tai, bet mintis tuomet atrodė per daug klaiki, kad derėtų ją narplioti.

— Aš jau ištekėjusi, — pastebėjau.

Motina patraukė pečiais.

— Vos kelis mėnesius. To negalima pavadinti santuoka.

— Netgi labai galima, — atsakiau ramiai.

Ragindamas motiną tęsti dėdė kilstelėjo antakį.

— Merė buvo labai jauna, — tarė toji. — Iš kur galėjo suprasti, kas vyksta? Ji galės prisiekti, kad tai iki galo niekad nebuvo atlikta.

— Negaliu to padaryti, — kalbėjau motinai, po to atsisukau į dėdę. — Aš neišdrįsiu. Negaliu užimti Katerinos sosto, jos vietos. Ji yra trigubai pranašesnė princesė, o aš tik Boleinų mergaitė. Prisiekiu jums: negalėsiu to padaryti.

Dėdei buvo nė motais.

— Tau nereikės daryti nieko neįprasta, — atsakė jis. — Tu ištekėsi, kaip liepta. Jau kartą tekėjai. O aš sutvarkysiu visa kita.

— Bet karalienė niekad neatsisakys sosto, — kabinausi. — Pati taip sakė, sakė man. Kalbėjo, kad pirmiau mirtų.

Dėdė šūktelėjo, atsistūmė kėdę ir žengė žingsnį prie lango.

— Šiuo momentu Katerinos padėtis stipri, — pripažino jis. — Kol jos sūnėnas — Anglijos sąjungininkas, dėl kūdikio, kuris dar nepradėtas, niekas negali temdyti susitarimo, Henrikas mažiausiai. Bet vos tik karas prieš Prancūziją bus laimėtas ir grobis išsidalintas, Katerina liks tik moteris, per sena pagimdyti įpėdinį. Ji, kaip ir mes, supranta, jog teks pasitraukti.

— Kai karas bus laimėtas, galbūt, — susirūpino tėvas. — Bet dabar negalime rizikuoti nutraukti santykius su Ispanija. Aš praleidau visą vasarą tarpininkaudamas, kad ši sąjunga būtų sudaryta ir išliktų.

— Kas svarbiau? — griežtai paklausė dėdė. — Šalis ar šeima? Negalime pasinaudoti Mere, nerizikuodami šalies gerove.

Mano tėvas dvejojo.

— Suprantama, tave sieja ne kraujo ryšys, — kandžiai įgėlė dėdė. — Tik santuoka su Hovardais.

— Šeimai pirmenybė, — iš lėto ištarė tėvas. — Taip turi būti.

— Tuomet gali tekti aukoti sąjungą su Ispanija prieš Prancūziją, — šaltai tarė dėdė. — Mums svarbiau atsikratyti karalienės Katerinos, negu sudaryti taiką Europoje. Svarbiau įkišti savo mergaitę į karaliaus lovą, nei gelbėti anglų gyvybes. Kariauti vyrų visuomet atsiras. Bet tokia proga mums, Hovardams, atsiranda tik kartą per šimtmetį.